Nėra bendros skiepijimų schemos visiems keliautojams, todėl gydytojo infektologo konsultacija prieš vykstant į tolimesnes šalis yra rekomenduojama kiekvienam. Konsultacijos metu būtina išsiaiškinti, kokių skiepų gali reikėti ir kokios vakcinos yra rekomenduojamos. 

Pasiskiepijus tik po tam tikro laikotarpio susidaro imunitetas. Laikas, per kurį susiformuoja imunitetas, priklauso nuo kelių dalykų: nuo kokios ligos skiepijama, kiek kartų reikia skiepyti, ar žmogus nuo šios ligos buvo skiepytas anksčiau. Dėl šios priežasties keliautojams į sveikatos priežiūros įstaigas rekomenduojama kreiptis iki kelionės likus 4–6 savaitėms. Tačiau net jei iki kelionės liko mažiau laiko, vis tiek rekomenduojama pasikonsultuoti – kai kurie skiepai gali būti atliekami likus ir mažiau laiko iki kelionės. 

Vizito metu gydytojas specialistas papildomai suteiks vertingos informacijos apie antimaliarinę profilaktiką bei kelionių vaistinėlės sudėtį, kad dar prieš išvykdami žinotumėte, ką daryti susidūrus net ir su mažiausiais sveikatos sutrikimais, pavyzdžiui, žaizdų priežiūra atogrąžų klimate.

Privalomuosius skiepus reglamentuoja Tarptautinės sveikatos taisyklės. Šiandien privalomi skiepai yra nuo geltonojo drugio, meningokokinės infekcijos ir poliomielito. Jie yra privalomi vykstant į tam tikras šalis, kuriose šios ligos yra plačiai paplitusios. 

Privalomaisiais skiepais siekiama apsaugoti keliautojus nuo susirgimų vykstant į endemines (plataus paplitimo) teritorijas ir apsaugoti valstybes, į kurias atvyksta keliautojai iš šių zonų. Keliautojai, vykstantys į tolimus ir egzotiškus kraštus, raginami pasiskiepyti ne tik dėl pačių sveikatos. Skiepijant pacientus siekiama apsisaugoti ir nuo naujų virusų bei infekcijų atvežimo tolimųjų kraštų keliautojams grįžtant į savo šalį. 

Rekomenduojami skiepai keliautojui vykstant į tam tikrą šalį priklauso nuo to, kokios ligos yra paplitusios tame regione ir individualios keliautojo sveikatos būklės (lėtinių ligų, nusilpusio imuniteto, amžiaus). Vykstant į kelionę, kurioje nėra galimybių laikytis higienos reikalavimų, rekomenduojama skiepytis nuo vidurių šiltinės, hepatitų A ir B. 

Kai vykstama į kelionę tam tikrų infekcijų epideminiu periodu, rekomenduojama skiepytis nuo meningokokinės infekcijos (paplitusi Pietų Amerikoje, Afrikoje, Saudo Arabijoje), o keliaujant po Azijos ir Afrikos šalis rekomenduojama profilaktika nuo poliomielito ligos. 

Jeigu kelionėje gali tekti turėti kontaktų su laukiniais arba šeimininkų neturinčiais gyvūnais, rekomenduojama pasiskiepyti nuo pasiutligės. Dauguma skiepų užtikrina imunitetą dešimčiai metų. Praėjus šiam laikotarpiui reikia atlikti revakcinaciją, t. y. pasiskiepyti pakartotinai. 

Taip pat rekomenduojama pasidomėti keliautojams skirta informacija, pateikta Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro internetiniame puslapyje. Šiame puslapyje nurodomi kiekvienos šalies privalomi ir rekomenduojami skiepai. 

Beje, Lietuva pagal endeminį regioną yra erkinio encefalito šalis. Čia atvykstantiems, atsižvelgiant į sezoniškumą, rekomenduojama pasiskiepyti nuo šios ligos.

Tarptautinį skiepijimo pažymėjimą arba skiepų pasą privaloma turėti tiems, kurie keliauja į kokios nors infekcijos endeminę (labai paplitusią) teritoriją. Tokie keliautojai privalo turėti tarptautinį skiepijimo pažymėjimą kaip įrodymą, kad yra pasiskiepiję nuo konkrečios ligos. Kitaip į tą šalį jie gali būti neįleisti. Pavyzdžiui, vykstant į Centrinę Afriką ir kai kurias Pietų Amerikos šalis yra privalomas skiepas nuo geltonojo drugio ligos. 

Skiepų pasas išduodamas asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose daromi skiepai. Tokį apie skiepus liudijantį dokumentą verta turėti keliaujant, net jei tai nėra reikalaujama.

Be to, kad liga gali smarkiai apkartinti kelionę, ji gali turėti ir ilgalaikių pasekmių. Pavyzdžiui, susirgus geltonojo drugio liga po trumpo inkubacinio laikotarpio ima krėsti šaltis, temperatūra pakyla iki 39–40 °C, pradeda skaudėti galvą, raumenis, ima pykinti. Ligonis nemiega, kliedi, bijo šviesos. Po kelių dienų ligonio būklė trumpam pagerėja, tačiau apie 15 proc. atvejų liga peržengia į antrą fazę, kuri yra dar sunkesnė. Jos metu atsinaujina karščiavimas, atsiranda ryški gelta, pilvo skausmas, vėmimas, odos bėrimas. Gali prasidėti kraujavimas iš burnos, nosies, skrandžio ir žarnyno: kraujingų priemaišų atsiranda vemiant ar tuštinantis. Progresuojant ligai vystosi kepenų ir inkstų nepakankamumas, koma. Sergama apie 10 dienų, o specifinio gydymo nuo šios ligos nėra. Apie 15 proc. žmonių serga labai sunkia šios ligos forma, kuri net apie 60–80 proc. sergančiųjų baigiasi mirtimi. 

Kelionėse į egzotines šalis ne vienam pasireiškia labai daug sunkumų sukeliantys virškinamojo trakto negalavimai: pykinimas, vėmimas, viduriavimas, lydimas aukštos temperatūros. Visus simptomus gali sukelti pasikeitęs maistas, tačiau dažniausiai už šiuos skundus atsakingos įvairios bakterijos. Pavyzdžiui, Salmonella Typhi bakterija sukelia vidurių šiltinę. Ši liga pasireiškia ilgai trunkančiu karščiavimu, stipriais galvos skausmais, bendru silpnumu, apetito stoka, suretėjusiu širdies dažniu, vidurių užkietėjimu arba viduriavimu. Dažnai gali būti lengvų ir atipinių ligos formų. Negydomiems ligoniams po kelių savaičių gali atsirasti žarnyne opų, dėl kurių gali kraujuoti žarnynas arba prakiurti žarnos (perforacija). Tai yra tik kelios nesiskiepijimo vykstant į egzotines šalis pasekmės.

• kuo dažniau plauti rankas, turėti muilo, vienkartinį rankšluostį ir / ar spirituotų rankų dezinfekcijos priemonių;
• gerti tik virintą ar buteliukuose parduodamą vandenį;
• vengti su ledukais patiekiamų gėrimų – jie gali būti užšaldyti iš nevirinto vandens; 
• valgyti tik gerai termiškai apdorotą maistą, ypač jūrų gėrybes ir žuvį;
• valgyti tik ten, kur užtikrinamos higienos normos;
• jei vemiama, viduriuojama, reikia skubiai atkurti prarastą skysčių kiekį organizme;
• nepadauginti svaigiųjų gėrimų, nes sulėtėja medžiagų apykaita, atsiranda skysčių trūkumas organizme, gali kilti pagirių sindromas;
• vengti sužeidimų – hepatitų virusai plinta per kraują;
• susižeidus atsakingai prižiūrėti žaizdą: nuplauti, nuvalyti dezinfekuojančiu tirpalu, užklijuoti orui laidžiu tvarsčiu (jei žaizda nepūliuoja, vėliau galima palikti ją gyti atvirai);
• įkandus gyvūnui, nedelsiant pasiskiepyti nuo pasiutligės;
• pasitikrinti, ar turite galiojantį skiepą nuo stabligės. Bet koks sužeidimas kelionės metu gali būti šios ligos priežastis. Jei esate pasiskiepiję nuo stabligės daugiau nei prieš 10 metų, būtina pakartoti skiepus; 
• turėkite kelioninę vaistinėlę – taip būsite pasiruošę padėti ne tik sau, bet ir šeimai, draugams ar nepažįstamiems;
• nežiūrėkite į šias rekomendacijas pro pirštus.