INTERVIU SU GYDYTOJU: kas nutiks, jei vieną dieną visi nustosime skiepytis? I dalis

29 Bal 2020 Naujienos

Dažniausiai apie skiepus (vakcinas) visi pradedame kalbėti pavasarį ar rudenį, tai yra, tais sezonais, kuomet suaktyvėja erkės ir vis garsiau kalbama apie erkinį encefalitą, bei kuomet visuomenė pradeda ruoštis artėjančiam gripo sezonui. Tačiau yra tokių ligų, kurioms sezoniškumas nėra būdingas, todėl savo žinių bagažą apie vakcinas turėtume periodiškai atnaujinti. Būtent apie tai ir diskutuojame su „Affidea Lietuva“ įmonių grupei priklausančių „Endemik“ klinikų šeimos gydytoja Kristina Lebedevaite.

– Prieš pradedant plačiau diskutuoti apie skiepų poveikį, ko gero, tikslinga žinoti, kaip jie apskritai veikia mūsų organizmą ir kas jame vyksta, kuomet yra suleidžiama skiepo dozė?

– Tam, kad suprastume, kaip veikia skiepas, pirmiausia reikia žinoti keletą niuansų apie žmogaus imuninę sistemą ir kaip ji veikia. Ligos sukėlėjui (bakterijai ar virusui) patekus į žmogaus organizmą, jis sukelia infekcinę ligą. Imuninė sistema reaguoja į sukėlėjo paviršiuje esančius baltymus ar kitas jo struktūros dalis, vadinamas antigenu. Kovai su patogenu, imuninė sistema siunčia įvairias ląsteles į infekcijos vietą. Su infekcija kovoja makrofagai, T ir B limfocitai. Makrofagai sunaikina sukelėjų ląsteles, B limfocitai gamina medžiagas, vadinamas antikūnais, kurios atpažįsta sukėlėjo paviršiuje esančius antigenus ir taip prisideda prie patogeno sunaikinimo. T limfocitai atakuoja tas organizmo ląsteles, kurios yra infekuotos (dažniausiai virusų).

Pirmą kartą antigenui patekus į organizmą, užtrunka šiek tiek laiko, kol organizmo imuninė sistema „susidoroja“ su „įsibrovėliu“. Po persirgtos infekcijos, imuninės sistemos atmintyje lieka informacija apie buvusį patogeną. Tai vadinama natūraliu imunitetu – susiformavusiu po persirgtos ligos. Kitą kartą į organizmą patekus tam pačiam virusui ar bakterijai, imuninė sistema atpažįsta jo paviršiuje esančius antigenus, prisimena kaip su juo kovoti ir per trumpą laiką pagamina didelį antikūnų kiekį, kuris labai greitai įveikia bakteriją ar virusą, jam dar nespėjus sukelti ligos.

Vakcinų pagalba yra sukuriamas taip vadinamas dirbtinis aktyvus imunitetas. Vakcinos sudėtyje esančios dalelės – tai virusų ir bakterijų antigenai, kurie padeda imituoti ligos sukėlėją ir sukelia imuninį atsaką tam, kad organizmas pradėtų gaminti antikūnus prieš tam tikrą virusą ar bakteriją. Organizmui susidūrus su konkrečiu virusu ar bakterija, imuninė sistema juos pažins ir antikūnai labai greitai įveiks patogeną.

Vakcinos būna gyvos atenuotos ir negyvos. Gyvų vakcinų sudėtyje yra susilpninti virusai, tačiau jie negali sukelti ligos asmenims, turintiems sveiką imuninę sistemą. Dažniausiai šių vakcinų reikia mažiau dozių, tačiau pašaliniai reiškiniai po vakcinacijos gali būti labiau išreikšti. Negyvos vakcinos yra sudarytos iš antigenų, randamų sukėlėjo paviršiuje. Jos taip pat negali sukelti ligos, tačiau dažnai reikia kelių vakcinos dozių, norimam imunitetui suformuoti.

Vakcinai patekus į organizmą, jų sudėtyje esantys antigenai ar susilpninti sukėlėjai stimuliuoja imuninės sistemos ląsteles. Jos pradeda gaminti specifinius antikūnus, kurie mokės atpažinti ligos sukėlėją, kai jis ištikrųjų pateks į organizmą. Susiformavus imunitetui prieš konkretų sukėlėją, ta informacija įrašoma imuninės atminties ląstelėse ir saugoma iki susitikimo su tikru patogenu.

– Lietuvoje vakcinos nuo tam tikrų ligų yra įtrauktos į valstybės finansuojamų vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. O apie kurias kitas vakcinas, kurios nėra įtrauktos į šį kalendorių, turėtų apsvarstyti vaikų tėvai bei kiti suaugę asmenys?

– Lietuvoje į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių yra įtraukta vakcinacija nuo tuberkuliozės (3 dienų amžiuje), hepatito B (tik gimus, 1 ir  6 mėn.), kokliušo, difterijos ir stabligės (2, 4, 6, 18 mėn, 6-7 ir 16 metų amžiuje), B tipo Haemophilus influenzae infekcijos (2, 4, 6 ir 18 mėn. amžiuje), poliomielito (2, 4, 6, 18 mėn. ir 6-7 metų amžiuje), tymų, kiaulytės ir raudonukės (15-18 mėn. ir 6-7 metų amžiuje), pneumokokinės infekcijos (2, 4, 12 mėn. amžiuje), B tipo meningokokinės infekcijos (3, 5 ir 12-15 mėn. amžiuje), rotavirusinės infekcijos (2, 4 ir 6 mėn. amžiuje), Žmogaus papilomos viruso infekcijos (11 metų mergaitės gauna dvi vakcinos dozes 6 mėn intervalu).

Pneumokokinė vakcina į kalendorių įtraukta 2014 m., Žmogaus papilomos viruso infekcijos vakcina – 2016 m., B tipo meningokokinės  ir rotavirusinės infekcijos vakcinos – 2018 m. Į kalendorių neįtrauktos, tačiau vaikams ir/ar suaugusiems rekomenduojamos šios vakcinos: vėjaraupių, sezoninė gripo ir erkinio encefalito, A, C, W-135, Y tipo meningokokinės infekcijos vakcinos. Taip pat rekomenduojami papildomi skiepai prieš planuojamas keliones – nuo vidurių šiltinės, hepatito A, geltonojo drugio ir kt.

– Kaip Lietuva skiepijimo apimčių klausimu atrodo Europos ar Pasaulio kontekste? Ar pas mus besiskiepijančių procentas didesnis, panašus, o gal priešingai – Lietuvoje jis yra mažiausias?

– Remiantis ULAC duomenimis, 2018 m. skiepijimų aprėptys Lietuvoje tuberkuliozės (BCG) vakcina (naujagimiai) siekė 96,4 %, hepatito B (naujagimiai) – 96,0 %, difterijos, stabligės, neląstelinio kokliušo, B tipo Haemophilus influenzae infekcijos vakcina, inaktyvinta poliomielito vakcina (1 metų vaikai) – 92,3 %, tymų, epideminio parotito ir raudonukės (2 metų vaikai) – 92,2 %. Skiepijimo nuo pneumokokinės infekcijos pirma doze aprėptys siekia 82,7 %, antra doze – 66,0 %, trečia doze – 81,9 %, žmogaus papilomos viruso infekcijos 11 m. mergaičių skiepijimo aprėptys pirma doze – 55,3 %, o antra doze – 27,0 %, 12 m. mergaičių pirma doze – 77,8 %, o antra doze – 65,2 %. Analizuojant daugiametę skiepijimo aprėpčių tendenciją, stebima skiepijimo aprėpčių mažėjimas.

Labai sunku lyginti besiskiepijančių skaičius, kadangi kiekviena valstybė turi šiek tiek skirtingus vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, be to sunku lyginti bendrą vakcinacijos skaičių, kadangi kiekvienos ligos vakcinacijos rodikliai skiriasi. Todėl geriausia lyginti kiekvienos konkrečios ligos imunoprofilaktikos rodiklius tarp valstybių. Lyginant vakcinaciją nuo sezoninio gripo vyresnių kaip 65 metų asmenų (šie asmenys priskiriami rizikos grupei) amžiaus grupėje, rodikliai Lietuvoje, lyginant su Europos vidurkiu,  yra žemi.

Lyginant Lietuvos ir Europos vaikų profilaktinių skiepijimų apimtis, 2018 m.  Lietuvoje nuo tuberkuliozės, poliomielito, hepatito B, B tipo Haemophilus influenzae ir  pneumokokinės infekcijos vakcinacijos procentas yra didesnis nei Europos vidurkis, tačiau kitų ligų, pvz.: kokliušo, difterijos ir stabligės, tymų vakcinacijos rodikliai yra šiek tiek žemesni, nei Europoje.

– Nuo ko tai priklauso, kad kai kurie skiepai suformuoja imunitetą, kuris išlieka ilgesnį laiką, tuo tarpu kai kurių skiepų reikalinga dažnesnė revakcinacija?

– Kiekviena vakcina turi savo skiepijimo schemą. Tai priklauso nuo to, kokia tai vakcina (gyva ar negyva). Gyvos vakcinos sukelia stipresnį ir ilgiau trunkantį imunitetą, todėl dažniausiai užtenka kelių dozių. Negyvoms vakcinoms dažniausiai reikia daugiau dozių, su kelių mėnesių pertrauka, nes viena dozė nesugeba sukurti pakankamo imuniteto. Kai kurioms vakcinoms reikalingos sustiprinamosios (busterinės) dozės, kaip pvz.: difterijos, stabligės ir kokliušo vakcina rekomenduojama busterine doze skiepyti kas 10 metų, erkinio encefalito – kas  5 metus, kadangi įgytas imunitetas su laiku vis silpnėja. Sezoninio gripo vakcina skiepijama kiekvieno gripo sezonu, kadangi gripo virusas turi savybę kasmet šiek tiek keisti savo išorinių baltymų struktūrą, todėl kasmet reikalinga nauja vakcina, pritaikyta pagal to sezono viruso sandarą.

– Yra tokia sąvoka „kolektyvinis imunitetas“, kuris iš esmės atspindi visos bendruomenės atsparumą vienai ar kitai ligai. Kolektyvinis imunitetas susiformuoja pagrinde dviem keliais – kai didžioji dalis visuomenės perserga kokia nors liga arba kai tam tikras procentas visuomenės yra pasiskiepiję nuo tam tikros ligos. Tačiau kas atsitiktų, jei vieną dieną visi tiesiog nustotume skiepytis? Su kokiomis rizikomis susidurtume?

– Kolektyvinis imunitetas sudaro galimybę apsaugoti tuos asmenis, kurie negali būti vakcinuojami dėl gretutinių ligų ar amžiaus, ar kuriems nesusidaro pakankamas imuninis atsakas į vakciną. Koks procentas visuomenės turi turėti imunitetą prieš konkrečią ligą, priklauso nuo to, kokiu greičiu ligos sukėlėjas plinta. Infekcinių ligų epidemiologijoje labai svarbu, kiek vidutiniškai žmonių gali užkrėsti sergantysis. Tai vadinama baziniu reprodukcijos skaičiumi – R0. Kaip pvz.: tymų viruso R0 yra 18. Tai reiškia, kad vienas ligonis gali užkrėsti 18 sveikų žmonių. Tai rodo, kad liga labai sparčiai plinta. Tokiu atveju kolektyvinį imunitetą turi turėti bent 95% asmenų kiekvienoje amžiaus grupėje. Kai šis skaičius sumažėja, prasideda ligos protrūkiai. Mažėjant vakcinuotų žmonių skaičiui, mažėja  kolektyvinio imuniteto procentas. Dėl to  2019 metais turėjome tymų protrūkį Lietuvoje (2018 metais pasiskiepijusių skaičius buvo 92,2%).

Kolektyvinis imunitetas – tai tarsi apsauginis burbulas, kurio pagalba apsaugome pačius silpniausius. Pasaulyje daugėja žmonių, kurie nusprendžia nesiskiepyti. Dažnai motyuoja tuo, kad nebijo ligos, kad geriau persirgti ir įgyti imunitetą natūraliu keliu ir pan. Sveiką imuninę sistemą turintis žmogus gali prasirgti ir lengvesne ligos forma, nepatirti jos sukeliamų komplikacijų, tačiau daugėjant neskiepytų žmonių skaičiui, mažėja kolektyvinio imuniteto procentas. Tokiu atveju žmonės, negalintys būti paskiepyti tam tikra vakcina, suserga minėta liga, dėl savo sunkesnės imuninės būklės negali su liga kovoti kaip visi kiti sveiki žmonės, todėl ligos eiga būna sunki, su komplikacijomis ir sunkesnėmis išeitimis.

Šeimos gydytoja Kristina Lebedevaitė

Paieška

+