Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje išaugo sergamumas vėjaraupiais

Preliminariais Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2016 m. užregistruota mažiau vėjaraupių atvejų nei 2015 m., tačiau vertinant pastarąjį dešimtmetį stebima didėjanti sergamumo vėjaraupiais tendencija.

2016 m. buvo užregistruota 13 611 vėjaraupių atvejų (sergamumo rodiklis – 474,4 atv./100 tūkst. gyv.) 2015 m užregistruoti 15 294 atvejai, sergamumo rodiklis – 526,5 atv./100 tūkst. gyv.).

Vėjaraupiai (lot. Varicella zoster) – tai ūmi virusinė, epidemiškai plintanti liga, sukeliama varicella zoster viruso, priklausančio Herpesviridae šeimai, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Ji yra dažna vaikų liga. Dažniausiai šia liga serga ikimokyklinio amžiaus vaikai, tuomet persergama lengva šios ligos forma. Suaugę žmonės vėjaraupius ištveria kur kas sunkiau, nes komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Itin vėjaraupių infekcija pavojinga kūdikiams ir nėščioms moterims bei tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs.

Virusas, sukeliantis vėjaraupių susirgimą, patogeniškas tik žmogui ir yra itin lakus, tačiau neilgai išsilaiko aplinkoje – jautrus ultravioletiniams spinduliams, lauke greitai žūva, tad užsikrečiama tik uždarose patalpose. Minėta liga sergama beveik visus metus, kiek mažiau susirgimų būna vasarą ir dažniau – žiemą bei pavasarį.  Dažniausiai infekcija perduodama oro lašeliniu būdu, sergančiajam kosint, čiaudint ar net kalbant. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai per odą, liečiant bėrimus (tiek nuo sergančiojo vėjaraupiais, tiek nuo juostine pūsleline). Tad ypač sparčiai ši liga plinta ikimokyklinio ugdymo įstaigose – vienas susirgęs vaikas dažnai apkrečia visą grupę.
Kūdikiai iki 3 mėnesių serga labai retai, nes jų organizme dar tebėra antikūnų iš motinos, jei ji anksčiau sirgo šia liga. Didžiausias sergamumas stebimas ikimokyklinio amžiaus vaikų grupėje.

Pirmieji ligos simptomai pasireiškia praėjus 2-3 sav. po užsikrėtimo. Ligos pradžia -ūmi. Iš pradžių pasireiškia nespecifiniai požymiai - karščiavimas, silpnumas, bloga savijauta. Vėliau, pradeda berti dėmelėmis, kurios virsta pūslelėmis, pripildytomis skaidraus skysčio. Bėrimui būdinga kaita: iš pradžių atsiranda rausva dėmelė, vėliau - iškilimas, tuomet susidaro pūslelė su skaidriu skysčiu, kuriai džiūstant, užsideda šašas. Beria bangomis kas 1-2 dienas, todėl viename plote galima pamatyti visų stadijų bėrimo elementų. Išbertas vietas labai stipriai niežti. Pūslelės dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių, gleivines (burnos, akių, lyties organų). Vis nauji bėrimo elementai atsiranda apie 5 dienas nuo ligos pradžios. Žmogus gali užkrėsti kitus jau 1– 2 dienos prieš atsirandant bėrimui.
Persirgus vėjaraupiais, imunitetas šiai ligai susidaro visam likusiam gyvenimui. Tačiau po infekcijos virusas lieka organizme (nugaros smegenų mazguose) ir susilpnėjus imuninės sistemos funkcijai, labai dažnai – ir vyresnio amžiaus žmonėms pasireiškia juostine pūsleline (herpes zoster), kuri sukelia skausmą ir pūslelinį bėrimą pažeisto nervo inervuojamoje vietoje. Skausmas, juntamas pažeisto nervo zonoje – pirmasis ligos požymis. Juostine pūsleline, skirtingai nei vėjaraupiais, dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės.
Dažniausiai vėjaraupiais sergama nesunkai, bet retais atvejais liga gali komplikuotis įvairiais odos ar kitų sistemų sutrikimais, encefalitu. Itin sunkiai vėjaraupiais serga asmenys, kurių imuninė sistema yra sutrikusi bei suaugusieji. Komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiesiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Vėjaraupiai gali komplikuotis antrine bakterine infekcija – nusidraskius bėrimus, infekcija gali patekti į odą bei kitus audinius. Tuomet ir pasireiškia sunkios vėjaraupių formos bei komplikacijos, kai pažeidžiami kiti organai (pvz., centrinės nervų sistemos, plaučių, vidurinės ausies uždegimai). Susirgus nėštumo metu, galimi pakenkimai kūdikiui, persileidimai. Persirgusiems vėjaraupiais susidaro patvarus, ilgalaikis imunitetas. Pakartotinai sergama retai, moksliniais tyrimais įrodyta, kad apie 15% asmenų, vėjaraupiais persirgusių natūraliai, imunitetas nesusidaro. Todėl jiems išlieka rizika susirgti vėjaraupiais antrą kartą. Lietuvoje nuo vėjaraupių skiepijamasi savo lėšomis. Vakcinos skiepijimo tikslingumas grindžiamas tuo, kad apsaugo ne tik nuo susirgimų ir sunkių ligos formų asmenis, turinčius imuninės sistemos nepakankamumą, taip pat apsaugo nuo juostinės pūslelinės rizikos ateityje.


Rekomenduojama pasiskiepyti:

  • visiems anksčiau nesirgusiems vaikams, vyresniems nei 12 mėnesių (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergančius lėtinėmis ligomis, tuos, kurių imunitetas yra nusilpęs). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti kartu su tymų-epideminio parotito-raudonukės (MMR) vakcina. Vaikams ir suaugusiems asmenims rekomenduojamos dvi vakcinos dozės. Suaugusiems, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitus, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai). Asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus). Vėjaraupių vakcina negalima skiepyti nėščiųjų. Vakcinos nereikėtų skiepyti ir asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriama imunoglobulinų.

 

Daugiau informacijos čia

 

 

 

 

 

 

Šaltinis: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras: www.ulac.lt